Iš studijuojančių logiką dažnai pasigirsta teisėtų skundų, kad naudojami mediniai teiginių ir samprotavimų pavyzdžiai, trūksta kalbinės motyvacijos, t.y. menkai kreipiama dėmesio į įprastinę kalbinę praktiką, kaip ji realiai vyksta. Tokiems smalsiems studijuojantiems galima pasiūlyti lingvisto James D. McCawley logikos vadovėlį "Everything that Linguists have Always Wanted to Know about Logic… But Were Ashamed to Ask Second Edition" (antras leidimas gerokai patobulintas), kuriame natūralios kalbos analizei iš logikos pusės skirtas pagrindinis dėmesys.

Vadovėlis parašytas visų pirma turint omenyje logikos kursą lingvistams, bet ir visiems, studijuojantiems logiką, jis vertingas, be įprastinių logikos temų, apimantis filosofinės logikos ir kalbos filosofijos temas. Tad ir filosofai čia rastų kone visų relevantiškų temų įvadinius dalykus: aibės, rūšys, lambda skaičiavimas, šnekos aktai, pokalbio implikatūra, kontrafaktiniai sąlyginiai teiginiai, fuzzy logika ir t.t. Gali būti panaudotas ir kaip žinynas, kai reikia greitai akį užmesti.

Knyga didelė, plati, nelengva – visoje Visatoje turbūt atsiras nedaug asmenų, kurie perskaitys knygą nuo viršelio iki viršelio, bet atskiri skyriai bus daug kam naudingi. O pradedantiesiems tiks pirmieji skyriai, kur pateikti baziniai terminai, predikatų ir teiginių logika. Tiesa, kaip autorius sako, skaitytojui reikėtų žinoti šiokius tokius lingvistikos pradmenis (pvz., sintaksinė analizė), bet knygoje yra duoti tam tikri įvadiniai paaiškinimai, norint galima susigaudyti, kraštutiniu atveju paieškoti nedidelės papildomos informacijos.

Vadovėlyje galite rasti ir įdomybių iš autoriaus preferuojamų idėjų, kurias verta apgalvoti, kaip antai prakeiksmai “neapribotos kvantifikacijos (unrestricted quantification)” atžvilgiu ir kt. Pastaroji idėja pirmojo leidimo pratarmėje iš viso apibūdinta netgi kaip visai nučiuožusi, “the most pernicious and perverted idea in the history of logic”:

“I have rejected (on the basis of several arguments given in chapter 6) one of the most universally accepted policies of modern formal logic, namely, that of “unrestricted quantification”. I regard that policy as the most pernicious and perverted idea in the history of logic and hold it responsible for an immense volume of pseudo-problems (particularly the alleged difficulties raised by the recognition of “nonexistent objects”) that have consumed the energies of many otherwise productive philosophers.” (p. XX)

Apskritai “neegzistuojantys objektai” filosofijoje yra pseudoproblema visais atvejais, nepriklausomai nuo kvantifikacijos problemų.

Techninė pastaba: knyga surišta taip, kad kopijavimo aparatu ją kopijuoti praktiškai neįmanoma.

Norintiems suprasti, kas vyko XX a. analitinėje filosofijoje, kuri susijusi su kasdieninės kalbos analize (vadinamos “kasdienės kalbos filosofija”), IR norintiems dar iš to turėti ne tik istorinės ar lingvistinės, bet ir filosofinės-pažintinės naudos pirmiausiai rekomenduočiau klasikinį J. L. Austino veikalą Sense and Sensibilia (pirmą kartą išleista 1962 m.). Čia galima pamatyti ir tokios analizės jėgą, ir jos galimas ribas. Yra pagrindo manyti, kad tai filosofinis šedevras (galbūt kada nors patikslinsiu šią mintį). Tiesa, knygą skaityti reikia ne vieną kartą ir labai kruopščiai, priešingu atveju gal neverta net pradėti.

Džiugu, kad ir (gerokai jaunesnis) Alasdair MacIntyre ant viršelio ragina į šią knygą atkreipti dėmesį tiems, kuriems daro įspūdį J. L. Austino kritikai:

“…this book is the one to put into the hands of those who have been over-impressed by Austin’s critics …”
Alasdair MacIntyre

O dar džiugina, jog ir Hilary Putnam, šiek tiek aprimęs dėl vidinio realizmo, taip pat sako, kad Sense and Sensibilia yra vienas iš labiausiai be pagrindo užmirštų analitinės filosofijos klasikinių darbų, kurį jis labai rekomenduojąs vis iš naujo kruopščiai skaityti:

“Indeed, Sense and Sensibilia is one of the most unjustly neglected classics of analytic philosophy, and I strongly urge all of you to read or reread it with care.”
(Putnam, Hilary (1994) Sense, Nonsense, and the Senses – An Inquiry into the Powers of the Human Mind, The Journal of Philosophy, Vol. 91, No. 9, pp. 445-517, p. 470)

Būdamas studentu ir šiek tiek susipainiojęs, 1994 m. dėl filosofinių priežasčių parašiau laišką lenkų filosofui, teologui, logikui, logikos istorikui, sovietologui Józefui Maria Bocheńskiui (1902-1995), gyvenusiam Fribourge (Šveicarija). Štai ištrauka iš jo atsakymo:

“Kaip ir visada buvo, šiandien mokslinė filosofija yra abstrakčiausių ir bendriausių objektų aspektų tyrimas panaudojant ontologines ir logines priemones. Taip suprantama filosofija šiandien klesti, net jei ir kai kuriose šalyse filosofija apribojama įnašu į (Oksfordo) žodyną. Bet tai liečia tik mokslinę, t.y. analitinę filosofiją, o ne meninius (artistic) kai kurių egzistencialistų ar hermeneutikų raštus.”

Yra gerai istoriškai paliudyta, kad J. L. Austinas jautė intelektualines simpatijas G. E. Moore’ui. Pasakojama, kad J. L. Austinas pasakęs “Some like Witters but Moore is my man” – “Kai kam patinka Witters, bet Moore yra mano žmogus” (Grice, H. P. Retrospective Epilogue, Studies in the Way of Words. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1989, p. 381). “Witters” – tai Ludwig Wittgenstein; nežinau, kaip pravardė atsirado.

Dabar galvoju, kad G. E. Moore, J. L. Austin ir sveikas protas (sveika nuovoka) – labai įdomi ir svarbi linija filosofijoje. Jei kam nors tai atrodo banalu, tai reikia suprasti, kad tai didžia dalimi buvo reakcija į visokius fantastinius filosofinius išsigalvojimus.

Iš Harry G. Frankfurto interviu Fighting Bull jo naujos knygos “Apie tiesą” proga:

Klausimas: Savo naujoje knygoje ypač kritiškai esate nusiteikęs dėl akademinio pasaulio atstovų ir jų postmodernistinių teorijų, kurios visą tiesą traktuoja kaip dirbtinę konstrukciją, o ne nepriklausomą tikrovę.

Harry G. Frankfurt: Aš esu dėstęs Jeilyje (Yale), kuris vienu metu buvo postmodernistinės literatūros teorijos centras. Derrida ten buvo. Paul de Man ten buvo. Jeilyje ir parašiau esė apie bull— [bulšitą], ir, kaip vienas fizikos profesorius sakė man, visai nekeista, kad šis esė parašytas Jeilyje, kadangi, kaip jis pasakė, juk Jeilis yra pasaulinė bull— [bulšito] sostinė.

Klausimas: Bet tikriausiai politikoje ir pramogų srityje yra daug daugiau bull— [bulšito] negu akademiniame pasaulyje.

Harry G. Frankfurt: Tikiuosi!

Klausimas: O kaip dėl filosofijos, kurią vis dar dėstote?

Harry G. Frankfurt: Manau, kad yra tam tikras bull— [bulšito] kiekis filosofijoje — žmonės apsimeta, kad turi svarbias idėjas, kai jų neturi, ir maskuoja šį faktą panaudodami daug nesuprantamos kalbos.

Dėl Jeilio didelių vilčių niekad neturėjau, nepaisant akademinės mitologijos. O šitas Frankfurto “Tikiuosi!” yra žavus ir šiek tiek ironiškas — mat su abejone.