Analitinė filosofija

Norintiems suprasti, kas vyko XX a. analitinėje filosofijoje, kuri susijusi su kasdieninės kalbos analize (vadinamos “kasdienės kalbos filosofija”), IR norintiems dar iš to turėti ne tik istorinės ar lingvistinės, bet ir filosofinės-pažintinės naudos pirmiausiai rekomenduočiau klasikinį J. L. Austino veikalą Sense and Sensibilia (pirmą kartą išleista 1962 m.). Čia galima pamatyti ir tokios analizės jėgą, ir jos galimas ribas. Yra pagrindo manyti, kad tai filosofinis šedevras (galbūt kada nors patikslinsiu šią mintį). Tiesa, knygą skaityti reikia ne vieną kartą ir labai kruopščiai, priešingu atveju gal neverta net pradėti.

Džiugu, kad ir (gerokai jaunesnis) Alasdair MacIntyre ant viršelio ragina į šią knygą atkreipti dėmesį tiems, kuriems daro įspūdį J. L. Austino kritikai:

“…this book is the one to put into the hands of those who have been over-impressed by Austin’s critics …”
Alasdair MacIntyre

O dar džiugina, jog ir Hilary Putnam, šiek tiek aprimęs dėl vidinio realizmo, taip pat sako, kad Sense and Sensibilia yra vienas iš labiausiai be pagrindo užmirštų analitinės filosofijos klasikinių darbų, kurį jis labai rekomenduojąs vis iš naujo kruopščiai skaityti:

“Indeed, Sense and Sensibilia is one of the most unjustly neglected classics of analytic philosophy, and I strongly urge all of you to read or reread it with care.”
(Putnam, Hilary (1994) Sense, Nonsense, and the Senses – An Inquiry into the Powers of the Human Mind, The Journal of Philosophy, Vol. 91, No. 9, pp. 445-517, p. 470)

Būdamas studentu ir šiek tiek susipainiojęs, 1994 m. dėl filosofinių priežasčių parašiau laišką lenkų filosofui, teologui, logikui, logikos istorikui, sovietologui Józefui Maria Bocheńskiui (1902-1995), gyvenusiam Fribourge (Šveicarija). Štai ištrauka iš jo atsakymo:

“Kaip ir visada buvo, šiandien mokslinė filosofija yra abstrakčiausių ir bendriausių objektų aspektų tyrimas panaudojant ontologines ir logines priemones. Taip suprantama filosofija šiandien klesti, net jei ir kai kuriose šalyse filosofija apribojama įnašu į (Oksfordo) žodyną. Bet tai liečia tik mokslinę, t.y. analitinę filosofiją, o ne meninius (artistic) kai kurių egzistencialistų ar hermeneutikų raštus.”

Yra gerai istoriškai paliudyta, kad J. L. Austinas jautė intelektualines simpatijas G. E. Moore’ui. Pasakojama, kad J. L. Austinas pasakęs “Some like Witters but Moore is my man” – “Kai kam patinka Witters, bet Moore yra mano žmogus” (Grice, H. P. Retrospective Epilogue, Studies in the Way of Words. Cambridge, MA: Harvard University Press, 1989, p. 381). “Witters” – tai Ludwig Wittgenstein; nežinau, kaip pravardė atsirado.

Dabar galvoju, kad G. E. Moore, J. L. Austin ir sveikas protas (sveika nuovoka) – labai įdomi ir svarbi linija filosofijoje. Jei kam nors tai atrodo banalu, tai reikia suprasti, kad tai didžia dalimi buvo reakcija į visokius fantastinius filosofinius išsigalvojimus.

Vienas iš gerų būdų analizuoti filosofus yra pažiūrėti, kaip jų tekstai atitinka tuose pačiuose tekstuose skelbiamą požiūrį: ar tvirtinantis, kad viskas reliatyvu ir nieko objektyviai teisingo negalima pasakyti, nebando kažką nereliatyvaus pasakyti; ar moralizavimo nekentėjas nebando moralizuoti; ar nepasitikintis metapasakojimais pats nebando kurti metapasakojimo; ar užsidarymo paradigmoje skelbėjas pats nekalba taip lyg būtų už visų paradigmų ribų; ar kovotojas su stereotipais čia pat neformuoja naujo stereotipo ir t.t. Taip galima patikrinti jų požiūrio rišlumą (t.y. nuoseklumą, neprieštaringumą). O tuos filosofus(?), kurie sako, kad jiems nerūpi joks rišlumas, galima ramiai apeiti kaip šungrybius.