Kai toks respektabilus filosofas kaip Harry Frankfurt (profesorius emeritas iš Prinstono universiteto) imasi rašyti esė pavadinimu On Bullshit nesunku iš nuostabos pakelti antakius. Bet nesunku juos ir nuleisti supratus, kad ir solidžiam filosofui kantrybė gali baigtis: kaip savo rašinį pradeda Frankfurtas, “vienas iš ryškiausių mūsų kultūros bruožų yra tai, kad yra tiek daug bulšito”, o filosofui galbūt net dažniau su bulšiteriais (bullshitters) tenka susidurti negu kitiems. (Beje, Max Black yra parašęs tokį dalyką kaip The Prevalence of Humbug.)

On Bullshit pirmą kartą perskaitytas 1986 m. seminare Jeilio universitete, kur tuo metu Frankfurtas dirbo ir tais pačiais metais išspausdintas žurnale The Raritan Review. 1988 m. tai buvo įtraukta į Frankfurto esė rinkinį The Importance of What We Care About, bet visuotinu bestseleriu tapo, kai 2005 m. šis esė išleistas atskira knygele tokiu pat pavadinimu. Išversta į daugybę kalbų.

“Nors mano mama nieko nežinojo apie mokslą, ji taip pat mane stipriai įtakojo. Ji turėjo nuostabų humoro jausmą ir aš iš jos išmokau, kad aukščiausios supratimo formos, kokias tik galime pasiekti, yra juokas ir žmogiškoji užuojauta.”
(iš Feynman, Richard. What do you care what other people think?: Further adventures of a curious character. Bantam Books, 1989, p. 7-8)

Reikia priminti, kad fizikas Richardas Feynmanas visą gyvenimą dirbo kaip profesionalus mokslininkas (ir buvo vienas iš guvesnių XX a. fizikų). Iš jo daugelio pasisakymų jaučiasi, kad jį gerokai buvo užknisę įvairūs klaidingi (snobiški) įsivaizdavimai apie mokslininkus, žr. Feynmano pastabą dėl nemokslo mano tinklaraštyje “Mokslo filosofija ir mokslo istorija”.

Jei kas nors tau bando įteigti, kad esi atsilikęs (mėgstamas moralizuotojų ir ideologų užsiėmimas), tai pravartu pasiaiškinti, ar pašnekovas nėra per toli nubėgęs. Mat visa tai esmingai priklauso nuo kelionės tikslo.

Vienas iš gerų būdų analizuoti filosofus yra pažiūrėti, kaip jų tekstai atitinka tuose pačiuose tekstuose skelbiamą požiūrį: ar tvirtinantis, kad viskas reliatyvu ir nieko objektyviai teisingo negalima pasakyti, nebando kažką nereliatyvaus pasakyti; ar moralizavimo nekentėjas nebando moralizuoti; ar nepasitikintis metapasakojimais pats nebando kurti metapasakojimo; ar užsidarymo paradigmoje skelbėjas pats nekalba taip lyg būtų už visų paradigmų ribų; ar kovotojas su stereotipais čia pat neformuoja naujo stereotipo ir t.t. Taip galima patikrinti jų požiūrio rišlumą (t.y. nuoseklumą, neprieštaringumą). O tuos filosofus(?), kurie sako, kad jiems nerūpi joks rišlumas, galima ramiai apeiti kaip šungrybius.

Kas čia dabar – Anthony Storr apie egzistencializmo ir hermeneutikos poveikį gydytojams: “Pavyzdžiui, jei gydytojas mano, kad angst (nerimas) yra neatskiriama žmogaus būklės dalis, jis neskubės išrašyti trankviliantų konsultuodamas nerimo kankinamą pacientą” ir pan. (iš įvado į Wulffo, Pederseno ir Rosenbergo “Medicinos filosofija”, p. 11; tekste panašiai, pavyzdžiui, IX sk.).

Tema labai komplikuota, bet kaip ten bebūtų, (jei iš viso prireiktų) geriau venkite kontinentiniais filosofais pasikausčiusių psichiatrų ir psichoterapeutų.

Kažkada teko klausyti Stigo Anduro Pederseno paskaitų: Thomas Kuhnas, deja, padarė jam per didelį įspūdį.