Neliūdnas pavyzdys iš mano senojo bakalauro darbo; tokius pavyzdžius skatino keista filosofinė aplinka:

Tarkime, santechnikas taiso pas filosofą sugedusį kraną. Filosofas sako: “tas kranas nėra tikras (realus)”. Santechnikui, ko gero, nieko kito neliktų kaip pasakyti: “gali būti; bet jis yra sugedęs”.

Iš tragikomiškų epizodų akademiniame gyvenime: kalbėtojas kalba, klausytojai klauso, ir a) kalbėtojas kabina makaronus, b) klausytojai iš esmės nieko nesupranta, bet c) klausytojai šventai įsitikinę, kad kalbėtojas lieja išmintį giliai kapstydamas ir todėl jo reikia sušilus įtemptai klausytis ir bendrai jį sekti.

Pagalvojau, ar tik nebus šitas reiškinys susijęs su tuo, kaip formuojasi sektos.

Thomas Reid (1710-1796) – vienas iš škotų sveiko proto filosofinės mokyklos įkūrėjų XVIII a. – apie kraštutinumus:

dėl žmogiškosios prigimties silpnumo nereikėtų tikėtis, kad žmonės nuo vieno kraštutinumo nenupultų į daugiau ar mažiau priešingą kraštutinumą
(iš “Essays on the Intellectual Powers” (1785), 6:4:xvi)