Kai toks respektabilus filosofas kaip Harry Frankfurt (profesorius emeritas iš Prinstono universiteto) imasi rašyti esė pavadinimu On Bullshit nesunku iš nuostabos pakelti antakius. Bet nesunku juos ir nuleisti supratus, kad ir solidžiam filosofui kantrybė gali baigtis: kaip savo rašinį pradeda Frankfurtas, “vienas iš ryškiausių mūsų kultūros bruožų yra tai, kad yra tiek daug bulšito”, o filosofui galbūt net dažniau su bulšiteriais (bullshitters) tenka susidurti negu kitiems. (Beje, Max Black yra parašęs tokį dalyką kaip The Prevalence of Humbug.)

On Bullshit pirmą kartą perskaitytas 1986 m. seminare Jeilio universitete, kur tuo metu Frankfurtas dirbo ir tais pačiais metais išspausdintas žurnale The Raritan Review. 1988 m. tai buvo įtraukta į Frankfurto esė rinkinį The Importance of What We Care About, bet visuotinu bestseleriu tapo, kai 2005 m. šis esė išleistas atskira knygele tokiu pat pavadinimu. Išversta į daugybę kalbų.

Aišku, iš karto kyla problema, kaip sulietuvinti bullshit. Vokiečiai iš viso nevertė palikdami anglišką žodį. Italai išvertė Stronzate, portugalai – Sobre Falar Merda (šių kalbų visai nežinau, negaliu pakomentuoti). Prancūzai ramiai išvertė De l’art de dire des conneries, kažkas panašaus į “menas (mokėjimas) kalbėti kvailystes”. Lietuviškai tokiais atvejais kartais sakoma “šūdą malti” arba “š malti” taip išvengiant negražaus žodžio. Bet nelabai patogu vietoje bullshit vis sakyti “š”, nors galėtų būti, pavyzdžiui “š-malimas” (taip net kai kurie brūkšnelių megėjai žodžiuose būtų pamaloninti). Kartais gal galima vartoti “skiedalai”, “kvailystės” ar pan., bet dabar dažniausiai esu linkęs sakyti tiesiog anglicizuotą “bulšitas” (nesunku ir pasidaryti daiktavardį “bulšiteris”), kol neaišku, kas geriausiai tinka.

Pasak Frankfurto, esminis bulšito bruožas – tai visiškas nesirūpinimas (abejingumas) tiesai, tam, kaip dalykai yra iš tikrųjų. Labai svarbus skirtumas yra tarp melagio ir bulšiterio. Tiesos sakymas ir melavimas yra priešingose pusėse, bet tam tikra prasme tame pačiame lygmenyje: melagis irgi reaguoja į faktus, tik jis stengiasi juos nuslėpti atmesdamas tiesos autoritetą. O apie bulšiterį netgi negalėtume pasakyti, kad jis atmeta tiesos autoritetą – jis iš viso nekreipia į tai dėmesio. Todėl, kaip sako Harry Frankfurtas, “bulšitas yra didesnis tiesos priešas negu melas”.

Kodėl yra tiek daug bulšito? Frankfurtas netvirtina, kad bulšito lyginamasis svoris didesnis negu anksčiau. Komunikacijos priemonių gausa gali sudaryti vaizdą, kad jo dabar yra daugiau. Bet Frankfurtas nurodo keletą dalykų, kurie padėtų suprasti, kodėl bulšito visgi dabar yra daug. Taigi bulšito sunku išvengti, kai žmonės dėl vienų ar kitų priežasčių kalba apie dalykus, apie kuriuos neturi jokio supratimo. Tai dažnai pastebima viešajame gyvenime. Bet yra gilesnių dalykų, kurie skatina bulšito dabartinį suvešėjimą. Tai įvairios skeptinės “antirealistinės” doktrinos, kurios pakerta pasitikėjimą nesuinteresuotomis tiesos paieškomis ir iš viso pakerta pačią objektyvaus tyrimo sampratą.

Prie Frankfurto nurodytų dalykų dar galima pridėti tokią pastabą: bulšito suvešėjimą skatina tai, kad nemažai žmonių pastebėjo, kad bulšitas, paprastai šnekant, apsimoka, mat skiesti yra lengviau negu daryti varginančius objektyvius tyrimus. Jeigu bulšitas be kliūčių praeina, tai šitai greitai pastebima (kai jauni imlūs žmonės tai pastebi, tai visai prastai). O šitą savo ruožtu skatina tai, kad kai kuriose srityse “išplaunami” objektyvūs kriterijai – kaipgi tada skiedalus galima sustabdyti? Tokius dalykus kartais galima pastebėti ir akademiniame gyvenime. Kaip rašiau panašiame kontekste viename straipsnyje, ideologizuotiems ir šališkiems mąstytojams tai puiki strategija – iš tikrųjų, paskelbus visus vienodai ideologizuotais, nebereikia teisintis dėl savo ideologizuotumo ar kultūrinio šališkumo.

Ties bulšitu, aišku, neverta ilgiau apsistoti. Reikia judėti toliau – tai Harry Frankfurtas ir darė: kita jo nedidelė knygelė vadinasi On Truth (“Apie tiesą”, išleista 2006 m.).

Kiti Harry Frankfurto straipsniai taip pat verti dėmesio.