Hilary Putnam

Norintiems suprasti, kas vyko XX a. analitinėje filosofijoje, kuri susijusi su kasdieninės kalbos analize (vadinamos “kasdienės kalbos filosofija”), IR norintiems dar iš to turėti ne tik istorinės ar lingvistinės, bet ir filosofinės-pažintinės naudos pirmiausiai rekomenduočiau klasikinį J. L. Austino veikalą Sense and Sensibilia (pirmą kartą išleista 1962 m.). Čia galima pamatyti ir tokios analizės jėgą, ir jos galimas ribas. Yra pagrindo manyti, kad tai filosofinis šedevras (galbūt kada nors patikslinsiu šią mintį). Tiesa, knygą skaityti reikia ne vieną kartą ir labai kruopščiai, priešingu atveju gal neverta net pradėti.

Džiugu, kad ir (gerokai jaunesnis) Alasdair MacIntyre ant viršelio ragina į šią knygą atkreipti dėmesį tiems, kuriems daro įspūdį J. L. Austino kritikai:

“…this book is the one to put into the hands of those who have been over-impressed by Austin’s critics …”
Alasdair MacIntyre

O dar džiugina, jog ir Hilary Putnam, šiek tiek aprimęs dėl vidinio realizmo, taip pat sako, kad Sense and Sensibilia yra vienas iš labiausiai be pagrindo užmirštų analitinės filosofijos klasikinių darbų, kurį jis labai rekomenduojąs vis iš naujo kruopščiai skaityti:

“Indeed, Sense and Sensibilia is one of the most unjustly neglected classics of analytic philosophy, and I strongly urge all of you to read or reread it with care.”
(Putnam, Hilary (1994) Sense, Nonsense, and the Senses – An Inquiry into the Powers of the Human Mind, The Journal of Philosophy, Vol. 91, No. 9, pp. 445-517, p. 470)